Jungtinių Tautų Bendroji klimato kaitos konvencija ir Kioto protokolas

Pirmasis žingsnis, plėtojant tarptautinę klimato kaitos politiką, žengtas 1992 metais, kada Niujorke buvo priimta Jungtinių Tautų Bendroji klimato kaitos konvencija (JTBKKK). Pagrindinis šios Konvencijos tikslas – stabilizuoti šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentraciją atmosferos tokiame lygyje, kuriame pavojingas antropogeninis poveikis nesutrikdo klimato kaitos sistemos (JTBKKK, 2 straipsnis). JTBKKK buvo pasirašyta Jungtinių Tautų Aplinkos Apsaugos ir plėtros konferencijoje Rio de Žaneire 1992 metais. Lietuvos Respublika, kartu su kitomis 154 šalimis, konvenciją pasirašė, o 1995 m. vasario 23 dieną Lietuvos Respublikos Seimas ją ratifikavo.

Siekiant, kad JTBKK Konvencijos nuostatos neliktų vien deklaracija, buvo nuspręsta parengti protokolą su konkrečiais valstybių įsipareigojimais ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo sumažinimo mechanizmais. Tokiu būdu 1997 metais buvo pasirašytas Kioto protokolas, kurio pagrindu išsivysčiusios ir į rinkos ekonomiką pereinančios šalys įsipareigoja, lyginant su 1990 metais, bent 5% sumažinti išmetamąsias šiltnamio efektą sukeliančias dujas per 2008-2012 metų laikotarpį. Minėto protokolo pagrindu, Lietuva, kaip ir Europos Sąjunga, įsipareigojo iki 2008-2012m. Sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas 8% lyginant su baziniais 1990 metais.

Kioto protokolas ir jo esmė

Kioto protokolas įsigaliojo 2005 m. vasario 16 d., devyniasdešimtą dieną po to, kai protokolą ratifikavo Rusija, kurios CO2 išmetimai sudaro 17.4%. Tokiu būdu buvo įvykdyta Kioto protokolo sąlyga, pagal kurią jį ratifikuoti turi ne mažiau kaip 55 JTBKKK šalys, įskaitant išsivysčiusias šalis, kurių daliai tenkantis išmetamų CO2 kiekis sudaro ne mažiau kaip 55% viso CO2 išmetimo šioje grupėje.

Kioto protokolas numato tris mechanizmus, kurių pagrindu valstybės (Šalys), įtrauktos į protokolo I-ąjį priedą, privalo vykdyti savo įsipareigojimus, siekdamos mažinti CO2 susiformavimą ir išmetimą į aplinką. Pastarieji Šalių įsipareigojimai gali būti vykdomi naudojant šiuos mechanizmus:

  • Bendro įgyvendinamo projektų (toliau tekste – “BĮ”) mechanizmą;
  • Apyvartinių taršos leidimų (toliau tekste – “ATL”) prekybos  mechanizmą; ir
  • Švarios plėtros mechanizmą (toliau tekste – “ŠPM”).

BĮ mechanizmas – tai dviejų Šalių susitarimas, kurio pagrindu vienos Šalies subjektai (įmonės) investuoja į kitoje Šalyje įgyvendinamus projektus, kuriais siekiama sumažinti CO2 išmetimus konkrečiuose taršos šaltiniuose (toliau tekste – “Projektai”) toje kitoje Šalyje, už tai gaudama iš pastarosios taršos mažinimo vienetus (toliau tekste – “TMV”). Tai reiškia, kad viena Šalis, kurios pramonės įmonėms CO2 sumažinimo kaštai yra labai dideli, investavusi į kitoje Šalyje įgyvendinamus Projektus, už investuotas lėšas gauna atitinkamą kiekį TMV iš kitos Šalies, kurios įmonėms CO2 sumažinimo išlaidos yra žymiai mažesnės. Tokiu būdu laimi tiek Šalis investuotoja, sutaupiusi savo vietinių įmonių lėšas, kurios turėtų būti skiriamos gamybos proceso modernizavimui, tiek Šalis TMV pardavėja, kurios įmonėms sumažėja naujų Projektų įgyvendinimo kaštai. Todėl galima teigti, kad BĮ mechanizmo esmė – vienos Šalies lėšų, investuotų į kitoje Šalyje įgyvendinamus Projektus, transformavimas į TMV.

ATL prekybos mechanizmas – tai dviejų Šalių susitarimas, kurio pagrindu vienos Šalies subjektai (įmonės) perka iš kitos Šalies subjektų (įmonių) apyvartinius taršos leidimus. Šio mechanizmo esmė yra labai panaši į BĮ mechanizmo esmę. Skirtumas tarp minėtų mechanizmų yra tik tas, kad ATL prekybos mechanizmo pagrindu viena Šalis ne investuoja lėšas į kitoje Šalyje vykdomus Projektus, o perka iš kitos Šalies ATL.

ŠP mechanizmas – tai susitarimas, kurio pagrindu viena Šalis investuoja į kitoje šalyje, kuri nėra įtraukta į Protokolo I-ąjį priedą, įgyvendinamus Projektus, už tai gaudama iš pastarosios patvirtintus taršos mažinimo vienetus (toliau tekste – „PTMV“). Tačiau pastarasis mechanizmas Lietuvai nėra aktualus, kadangi vargu ar Lietuva artimiausiu metu investuos savo lėšas į Projektus besivystančios ekonomikos šalyse (pavyzdžiui Kambodžoje arba Mongolijoje).

Apibendrintai galima paminėti, kad skirtumas tarp BĮ ir ŠPM – “Projekto įgyvendinimo vieta”, o skirtumas tarp BĮ ir ATL prekybos mechanizmo – “atskirose Šalyse nustatyti skirtingi CO2 emisijos limitai”.

Bendra šių mechanizmų taikymo vertė yra ta, kad investicijos į taršos mažinimą atliekamos toje vietoje (globalia prasme), kur jos gali būti panaudojamos efektyviausiai.

Šaltiniai: BASREC Klimato kaitos darbo grupės ekspertų parengtas vadovas. 2-oji redakcija. 2002m.; M.Nagevičius, Inžinerinės konsultacinės įmonės „Ekostrategija“ savininkas, 2004m.